Darbo kultura

Na, nesupraskite manes neteisingai: tikrai is visu jegu stengiuosi buti atvira naujai kulturai. Bet kartais naujoji kultura pasiekia tokia virsune, kad atvirai nesistebeti jau nebegali. Viskas cia vyksta labai letai ir atrodo, kad darbo kultura- svarbu, kad atrodytu, kad kazka dirbi, nors ir tokia banalybe, kad sluoji siuksles is vieno kampo i kita ir atgal. Svarbu kruteti. Ir neduok Dieve padarysi daugiau arba maziau negu pagal istrukcija! Cia instrukcija ir vadovo nurodymai- sventa. Atrodo, kad iniciatyvos- jokios, visi tik pabado pirstu i instrukcija ir- laisvi.

Visi gyvenantys Malaizijoje privalo tureti IC (identity card) kortele. O ja isigyti reikia vaziuoti i kazi kur nutrenkta nauja didmiesti, kuris, tipo, pavaduotu Kuala Lumpur ir vardu Putrajaya. Agento, kaip vizai, pasiusti negali, nes reikia palikti pirstu antspaudus. Vaziavome ten 40 minuciu, per kurias Jarand suspejo baisiai susibarti su GPS (bet ka padarysi, negyvas daiktas, bark nesibares- tik paciam blogiau). Atvaziavome i tikrai grazu, dideli, bet VISISKAI tuscia miesta, ne gyvos dvasios, kaip kokiame filme apie vaiduoklius. Tik kur ne kur pamateme viena kita besluojancius gatve, tai atsiputeme, kad cia zmoniu visgi yra. Imigracijos kontoroje pateikeme pasus, nuotraukas ir.... "Sir", jusu nuotraukos ne baltame, o truputeli truputeli papilkejusiame fone, todel ju priimti negalime...Nes intrukcija- baltas fonas ir baigta. Po pusvalandzio derybu su kazkokiu kazkieno sefu , bandymo is paso nuskanuoti nuotrauka ir tt ir pan priejo pagaliau tarnautoja prie paskutinio intrukcijos punkto: paimti esama nuotrauka, ja iskirpti ir iklijuoti i balta fona ir tada skanuoti. Nors ir kaip Jarnad bande deretis, kad jis gris rytoj ir atves visas tris nuotraukas baltame fone. Juk vistiek reikes grizti su mano ir Inos nuotraukomis. Bet ne, pasirodo, kad asmuo, turintis leidima gyventi arba dirbti, is kontoros isieti privalo jau su kortele, nes tokia instrukcija. Tokie kaip Ina ir as korteles turime atsiimti po 2-3 savaiciu. Todel taip ir nepaleido Jarand kol jis negavo korteles su visai niekam neatpazistama nuotrauka... Instrukcijos, instrukcijos...

Ir dar: keliu statybos. Cia jos- visur! Isgriauti kalnai, israusta zeme, isversti medziai, bet zmoniu- nera. Eskavatorius ar koks traktoriukas stovi, o prie ratu prisiglaude sedi ir snaudzia "darbininkai". Kita diena pravaziuoji- vienas kazka sluoja, o kitas plytas is vienos kruvos i kita karuciu veza. O kelias kaip israustas, tai israustas. Transporto susigrudimas- baisiausias, bet naujo kelio- ne centimetro. Cia labai paplitusi rankine darbo jega, nes ji labai pigi ir jos pilna, tiek vietiniu, tiek is kaimyniniu, neturtingu saliu, todel taip igiau, negu investuoti i masinas, Bet uztat visos statybos uztrunka 15 kartu ilgiau! Kazkuria popiete vaziuojame- kad dirba masinos ir statybininkai, tik dulkiu debesys vaizda uzstoja. Apsidziaugem, gal pagaliau pataisys kelia, nebus bereikalingu masinu eiliu. Bet kita diena- vel tyku. Gal kazkoks "nacialnikas" ikrete kitam "nacialnikui" i kaili, kad nesilaiko intrukciju, todel tas vel kazkam ikrete i kaili, pabaksnojo i intrukcijas, o tada jau sitas apskalde darbininkus, tad tie ir kibo ta diena i darbus. Turbut pamirso paskutinysis nacialnikas darbininkams pasakyti, kad sios intrukcijos yra ir rytdienai, ir porytdienai ir kitai savaitei...